Ramintojos vizija
Ramintoja – gyva, auganti ir klestinti Bažnyčia, gyvenanti Kristaus mokinystėje. Mes įkvepiame ir palydime kitas bendruomenes Dieviško atnaujinimo kelionėje.
***
Matau gyvą Bažnyčią, atvirą Šv. Dvasios veikimui ir besiremiančią jos galia, trokštančią ir siekiančią Šv.Dvasios dovanų. Aš matau Ramintojos bendruomenę drauge išgyvenančią Kristaus aukos slėpinį,džiaugsmingai šlovinančią, besimeldžiančią užtarimo malda, drąsiai liudijančią Dievo veikimą. Degančios akys, Dievo alkis ir Džiaugsmas (3D) – Šv. Dvasios vaisiai, nuolat bręstantys Ramintojos vynuogyne.
***
Matau augančią Bažnyčią kaip mylinčio ir subtilaus svetingumo namus, kur esi laukiamas ir priimamas besąlygiškai. Svajoju apie tokią Ramintojos kultūrą, kur kviečiame, pasitinkame ir priimame visus žmones, tokius ir ten, kur jie yra, ir palydime į Sekminių patirtį. Visos mūsų veiklos yra nukreiptos į gyvenimus perkeičiantį susitikimą su Kristumi, kuris uždega mus troškimu liudyti Jį ir skelbti Gerąją Naujieną pasauliui.
***
Matau klestinčią Bažnyčią, kurioje kiekvienas atranda tarnystę, geriausiai atskleidžiančią jo pašaukimą. Kristaus mokinystėje mes trokštame vis labiau pažinti Dievą, augame nuolankume ir su dėkingumu atsiliepiame į Jo dosnumą. Ramintojos svarbiausia investicija yra „gyvieji akmenys” – Kristų liudijanti bendruomenė bei Dievui ir žmonėms tarnaujantys lyderiai. Tai dovanų atpažinimo, įgalinimo ir palydėjimo vieta.
***
Jaučiu šv. Dvasios paraginimą Ramintojai įkvėpti ir kitas bendruomenes atsinaujinti Kristaus misijoje ir palydėti jas šioje kelionėje. „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“
(Mt.5, 14-15)
Paveikslas ir malda
Malda Švenčiausiajai Mergelei Marijai Ramintojai
Švenčiausioji Mergele Marija Ramintoja,
Arkangelo pakviesta tapti Mesijo Motina,
tu atvėrei savo sielą ir kūną Dievo Dovanai.
Globok visas besilaukiančias motinas,
kad jokios baimės ir sunkumai nesudrumstų
laukimosi džiaugsmo ir tvirtybės.
Globok moteris,
kurios negali susilaukti vaikų,
kad niekada neprarastų vilties
ir jau dabar svetimus vaikus mylėtų
lyg savus, lyg mylimus Dievo vaikus.
Paguosk visas mamas,
kurios neišlaukė savo vaikų,
ir apkabink jas savo mylinčiu, gydančiu,
gailestingu motinišku apkabinimu.
Globok negimusius vaikučius.
Priglausk juos amžinybėje prie savo skruosto.
Būki jų mylinti, laukianti, laiminanti Mama,
kol visi susitiksime Dievo artumoje.
Amen.
Elenos Kniūkštaitės paveikslas „Marija Ramintoja“
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia
2018 m. birželio 8 d. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atšventino Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčią trečiajame bažnyčios aukšte. Šventovė atvėrė duris tikintiesiems.
Šiandien Ramintoja – atvira, savita sostinės erdvė, kurioje rūpinamasi tikinčiųjų bendruomenės sielovada bei emocine sveikata, įgyvendinamos socialinės atsakomybės iniciatyvos.
Bendruomenės lyderis – vyriausiasis policijos kapelionas, kunigas Algirdas Toliatas.
Kristaus atėjimas į žmogaus gyvenimą, Dangaus Karalystė, kuri įrašyta į širdį – didžiausia dovana, bet ji turi savo kainą. Ji perveria tarsi kalavijas, nes turi atkristi visa mūsų tuštybė, visa mūsų puikybė, visos mūsų nuodėmės. Į Dangaus Karalystę pralįsti galime tik nuogi, tuščiomis rankomis. Kristus yra mūsų didžiausia siekiamybė, didžiausias talentas, malonė ir įkvėpimas
Kunigas Algirdas | Homilija
Truputis istorijos
Augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorija – o jos pradžią galime sieti net su XIV amžiumi – skaudžiai primena mūsų valstybės formavimosi peripetijas.
Archeologų duomenimis, žmonės šioje vietoje kūrėsi bent nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų; veikiausiai tuomet, dar iki Lietuvos krikšto, čia pastatyta ir pirmoji šventovė. Šaltiniai patvirtina, kad XV–XVI amžiuje šioje vietoje, vadinamojo rusėnų miesto teritorijoje, stovėjo medinė Šv. Kozmo ir Damijono cerkvė.
1609-aisiais cerkvė atiteko unitams, tačiau jau kitąmet Vilnių nuniokojo didžiulis gaisras, medinė šventovė apdegė. Tvano metais (1655) ji sudegė iki pamatų.
Apie 1670-uosius karmelitai šioje vietoje pasistatė medinę koplyčią, o po kelerių metų koplyčią perėmė Vilniuje pradėję kurtis augustinai.
čia 1679 metais, netrukus šalia jos, sujungiant keletą čia stovėjusių vienuolynui užrašytų ar pirktų namų, pradėtas statyti vienuolynas dvylikai brolių augustinų.
Medinei bažnyčiai sudegus, 1746 metais vienuoliai, padedami geradarių, pradėjo statyti mūrinę iki mūsų dienų išlikusią šventovę. Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčia buvo pašventinta 1768 metų birželį. Naujoji bažnyčia išsiskyrė nepaprastai grakščiomis proporcijomis, jos vidus buvo gausiai dekoruotas rokokinėmis puošmenomis, sienų tapyba; regis, tapyba dekoruota buvo ir jos išorė. Didžiajame jos altoriuje kabėjo malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas; kiti altoriai buvo skirti augustinų ypač gerbiamiems šventiesiems: šv. Augustinui, šv. Monikai ir kt. XIX amžiaus pabaigoje ar kiek vėliau, pristačius priestatus abiejose išlakaus bokšto pusėse, dešinėje įrengta Jėzaus Širdies koplyčia, dekoruota sienų tapyba ir puošta auksavimu. Patalpa kairėje bokšto pusėje buvo naudojama kaip lobynas.
Virtuali ekskursija po Ramintoją ir jos bendruomenę
Ramintojos gyvenimo blyksniai
Vilniaus Arkivyskupija
Susisiekite su mumis
Parašykite mums! Stengsimės atsakyti į Jūsų klausimus.
