Istorija

Archeologų duomenimis, žmonės šioje vietoje kūrėsi bent nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų; veikiausiai tuomet, dar iki Lietuvos krikšto, čia pastatyta ir pirmoji šventovė. Šaltiniai patvirtina, kad XV–XVI amžiuje šioje vietoje, vadinamojo rusėnų miesto teritorijoje, stovėjo medinė Šv. Kozmo ir Damijono cerkvė. 

1609-aisiais cerkvė atiteko unitams, tačiau jau kitąmet Vilnių nuniokojo didžiulis gaisras, medinė šventovė apdegė. Tvano metais (1655) ji sudegė iki pamatų.

Apie 1670-uosius karmelitai šioje vietoje pasistatė medinę koplyčią, o po kelerių metų koplyčią perėmė Vilniuje pradėję kurtis augustinai. 

čia 1679 metais, netrukus šalia jos, sujungiant keletą čia stovėjusių vienuolynui užrašytų ar pirktų namų, pradėtas statyti vienuolynas dvylikai brolių augustinų. 

Medinei bažnyčiai sudegus, 1746 metais vienuoliai, padedami geradarių, pradėjo statyti mūrinę iki mūsų dienų išlikusią šventovę. Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčia buvo pašventinta 1768 metų birželį. Naujoji bažnyčia išsiskyrė nepaprastai grakščiomis proporcijomis, jos vidus buvo gausiai dekoruotas rokokinėmis puošmenomis, sienų tapyba; regis, tapyba dekoruota buvo ir jos išorė. Didžiajame jos altoriuje kabėjo malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas; kiti altoriai buvo skirti augustinų ypač gerbiamiems šventiesiems: šv. Augustinui, šv. Monikai ir kt. XIX amžiaus pabaigoje ar kiek vėliau, pristačius priestatus abiejose išlakaus bokšto pusėse, dešinėje įrengta Jėzaus Širdies koplyčia, dekoruota sienų tapyba ir puošta auksavimu. Patalpa kairėje bokšto pusėje buvo naudojama kaip lobynas.

 1808 metais vienuolyno pastatas palei Bokšto g. atiteko Vilniaus universiteto dvasinei seminarijai ir Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčia tapo seminarijos auklėtinių kasdienių pamaldų šventove. Vėliau, uždarius universitetą, iki 1842-ųjų, vienuolyno pastate veikė dvasinė akademija, joje, be kitų, dėstė tautos blaivintojas ir žadintojas Motiejus Valančius. 

Bažnyčią 1854 m. caro valdžia uždarė. 1859 m., pertvarkyta pagal archit. Tomo Tišeckio projektą, ji tapo Šv. Andrejaus cerkve. 

Po Pirmojo pasaulinio karo vienuolyno pastatai atiteko Vilniaus Stepono Batoro universitetui, o bažnyčia – katalikams. Buvusiuose vienuolyno pastatuose veikė mokytojų seminarija, įkurtas studentų bendrabutis. 1918–1919 m. bažnyčia restauruota ir pavesta unitams.

Baigiantis karui 1944 m. šventovę nuniokojo gaisras: smarkiai nudegė stogo konstrukcija, pažeisti skliautai.

Po karo ketinta bažnyčią griauti, visgi galiausiai nutarta paversti ją sandėliu. 1967 m. pastato erdvė padalinta gelžbetoninėmis perdangomis į tris aukštus, įrengtos laiptinės, zakristijoje įkurdintos pagalbinės patalpos ir tualetai, įrengtas pramoninis keltuvas ir kt. Deja, tai nebuvo nauja šventovės istorijoje – 1812 m. jos rūsyje Napoleono kariai buvo įrengę amunicijos sandėlį.
Nuniokota bažnyčia 1991 m. grąžinta tikintiesiems, perduoda Katalikių mokytojų sąjungai, vėliau bažnyčią valdė Švietimo ir mokslo ministerija, o 2017 m. ją perėmė Vidaus reikalų ministerija.

2018 m. birželio 8 d., praėjus 250 metų po pirmojo pastato pašventinimo, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atšventino Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčią.